Moters vienišumas.

​

JAUČIATĖS VIENIŠA? GAL TIESIOG PAMIRŠOTE SAVE?

Turbūt turiu atsiprašyti, kad tokią saulėtą dieną tema kiek apniukusi. Šiandien pasikalbėkime apie vienišumą – jausmą, puikiai pažįstamą daugeliui jautresnių žmonių. Bundanti gamta, vis ryškiau šviečianti saulė mums siunčia žinutę, kad laikas keistis ir atsinaujinti. Tik ne visiems šios naujienos yra geros. „Pokytis, nesvarbu, koks jis – „geras“ ar „blogas“, mus neramina ir ypač jautriems žmonėms pastiprina nerimo, baimės jausmą. Būtent pokyčių baimė kai kuriems gali tapti vienišumo priežastimi”, - sako Geštalt krypties psichoterapeutė, EMBO kūno pažinimo seminarų instruktorė Laura Pavliuk.

Su Laura kalbėjomės apie tai, kuo vienišumas kenkia pilnaverčiam mūsų gyvenimui, kodėl vis vienišesnės jaučiasi daugybės veiklų ir žmonių apsuptos šiuolaikinės moterys ir ką jos turi omeny sakydamos „aš jaučiuosi vieniša“? Taip pat – kodėl vyro glėbys ne visuomet yra geriausias vaistas bėgant nuo vienišumo.

KODĖL JAUČIAMĖS VIENIŠOS?

Panašu, sako Laura, jog šiandien moterys nutolo pirmiausia nuo savęs ir savo tikrojo „aš“. Tai reiškia, jog, dažnu atveju, tiesiog pamiršo save. „Daugybė veiklų ir žmonių – tai lyg bėgimas nuo savęs ir tikrųjų mūsų poreikių. Tuomet atsiranda dar daugiau veiklų ir žmonių aplink, o vienišumo jausmas tik stiprėja”, - aiškina psichoterapeutė. Iš savo terapinės praktikos Laura pastebi, jog moterys dažnai jaučiasi vienišos, kai „myli per stipriai“, kuomet visa save atiduoda kitam – vyrui, vaikams, darbui ir palaipsniui jaučiasi vis vienišesnės.

Žinoma, priežasčių tam gali būti ir daugiau. Pasak specialistės, dažnai i ją kreipiasi moterys, kurios augo disfunkcinėse šeimose, kur buvo fiziškai ar psichologiškai smurtaujama, girtuokliaujama, ir žmonės, nuo kurių jos buvo priklausomos vaikystėje, negalėjo jomis tinkamai pasirūpinti. Tokios moterys vaikystėje nejautė saugumo ir globos, pilnatvės jausmo. „Tokia mergaitė augdama stengiasi būti stipri ir yra pratusi būti viena, nors ir yra apsupta žmonių. Tuos elgesio modelius atsinešame ir į suaugusiųjų gyvenimą ir, jei nuolatos jaučiamės vienišos, galbūt metas aplankyti psichoterapeutą ir pasiaiškinti savo gyvenimo istoriją, nuvalyti dulkes nuo senų prisiminimų, atrasti naujų įžvalgų apie save”, - pataria L.Pavliuk.

KĄ REIŠKIA„JAUČIUOSI VIENIŠA“?

Australų moterų lyderystės tinklaraščio beyondbeingwell.com autorė Meg Berryman gana detaliai išskiria penkis terminus, kuriais dažniausiai šiuolaikinės moterys apibūdina savo vienišumo jausmą. Tai: gėda, prarastas ryšys su savo kūnu, pripažinimo siekis ir jo negavimas, emocinio intymumo trūkumas ir neišsakomos emocijos.

Gėda. Beveik po kiekvienu vienatvės jausmu slypi gėda. Ne kaltė, kad padarėme kažką negera, bet gėda – kad su mumis yra kažkas negerai. Kai ko nors gėdijamės – savo figūros, kokio nors praeities įvykio, nesiklostančios karjeros, savo finansų valdymo įpročių ar maisto, kurį valgome – atsitraukiame nuo kitų, nes bijome būti teisiami ar atstumti. Yra du dalykai, atsirandantys iš šio atsitraukimo – kritika kitų atžvilgiu, kai laidome strėles, prieš jiems nuo mūsų nusigręžiant arba susitelkimas į save, kai tampame pernelyg introvertiškos, nerimastingos ir bijome naujų socialinių ryšių.

Prarastas ryšys su savo kūnu. Kai patiriame stresą ar sukrėtimą gyvenime, neretai griebiamės maisto, kad paslėptume nemalonius jausmus. Neretai paguodos ieškome saldumynuose. Emociškai valgydamos apleidžiame savo kūną – savo sielos namus, kuriuose sunkiu metu jaučiamės nesaugiai. Kūną apleidžiame, nes patiriame per stiprias emocijas ir nežinome kaip save nuraminti. Jį apleidžiame ir tada, kai jaučiame gėdą ir nepatogumą dėl to, kad jausmus malšinome maistu. Neretai prireikia kelerių metų atkurti ryšį su kūnu. O irtis per gyvenimą nerandant ryšio su savimi tikrai nelengva.

Pripažinimo siekis ir jo negavimas. Dar vienas dalykas, skatinantis vienatvę, yra mūsų susitelkimas į pasiekimus ir pataikavimas protui, o ne jausmams. Kai sakome, kad jaučiamės vienišos, neretai turime omenyje, kad pasaulis mus mato ne taip, kaip mes iš tikrųjų norėtume. Daug dėmesio skiriame kitų nuomonei apie mus – svarbu, ką mano kolegos, vadovai, „Instagramas“, vaikai, pažįstami. Ir visai nesunku pamatyti, kaip šitai ir ryšio su kūnu praradimas veda mus į vienatvę. Ėmėme meilę ir ryšį prilyginti pasiekimams ir produktyvumui. Ir nuolat beviltiškai ieškome būdų, kaip gauti daugiau pripažinimo.

Emocinio intymumo trūkumas. Mes, kaip visuomenė, ne visai žinome, kaip reaguoti į stiprias, neigiamas ar nepatogias emocijas, tad vienatvė gali išsivystyti iš kitos emocijos – neigimo. Pripažinimas sau, kaip jaučiamės, kartu su nuoširdžiu atleidimu tikrai padės išvengti beviltiško pripažinimo siekio. Mums sunku rasti ryšį, ypač su kitomis moterimis, būtent dėl to, kad išties nerandame ryšio su savimi. Turėtume leisti sau būti pažeidžiamomis – pajusti skaudulius, kurių anksčiau „nematėme“, pripažinti kančią savo gyvenime, išsigydyti kūno ir sielos žaizdas ir taip puoselėti emocinį intymumą su savimi. Kai randame ryšį su savimi, kai stovime už save, išnyksta beviltiškas pripažinimo siekis. Tada atsiveria durys į ryšį ir su kitais, nes galiausiai iš jų nieko nebesitikime.

Neišsakomos emocijos. Kai, paklaustos, kaip sekasi, atsakome „Gerai“, išties nepripažįstame nei sau, nei kitiems, kas vyksta mūsų viduje. Galime liūdėti ar būti išsigandusios, sukrėstos, nes taip gyvenime būna, ypač pereinamuoju laikotarpiu. Ir nuolat turime sau priminti, kad turime jausti iš tikrųjų. Reikšti emocijas moterims tapo nepriimtina šiame individualistiniame pasaulyje, dėl to sunku gyventi tikrą gyvenimą, nes turime sulaikyti visas emocijas – tiek „geras“, tiek „blogas“. Tačiau mes jų atsikratyti negalime. Esame žmonės ir jaučiame. Emocijos padeda mums išgyventi, klestėti, kurti ryšį.

PASIKALBĖKITE SU MOTERIM!

L. Pavliuk sako porų terapijoje dažnai pastebinti, jog moterys jaučiasi vienišos net ir turėdamos vyro glėbį. „Dažnai pasitaiko, jog vieniša moteris svajoja apie vyro glėbį ir nuoširdų santykį. Jei jo nesukuriama ilgą laiką ar jei ryšys nuolatos nutrūksta, metas atsigręžti į save ir labiau įsigilinti, kodėl taip vyksta”, - sako psichoterapeutė.

Pasak jos, geriausiai čia gelbsti psichoterapija, bet jei tokios galimybės nėra, verta burtis į moterų ratus, kuriuose galima išsikalbėti ir kitas išgirsti. „Pats buvimas nuoširdžiame kontakte yra savaime gydantis procesas”, - pabrėžia Laura.

Įdomių įžvalgų šia tema pateikiama psychologytoday.com svetainėje. Straipsnio apie vienišumą autorė Kira Asatryan remiasi keletu mokslinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad tiek moterys, tiek vyrai, mažiau vieniši jaučiasi pasikalbėję su moterimi. „Bendravimo, mažinančio vienatvės jausmą, pagrindas yra jausmas, kad esate suprastas. Žinoma, vyrai geba suprasti moteris ir įžiebti jose jausmą, kad yra matomos, tačiau moterys tai sugeba padaryti greičiau”, - rašo ji.

Be to, pasak straipsnio autorės, moterų tarpusavio bendravimas auga nuosekliau, moterys geriau atsimena dalykus, yra labiau įsitraukusios ir geriau klausosi, geriau reiškia ir atpažįsta jausmus ir emocijas bei geriau kuria emocinį tarpusavio ryšį.

UŽUOVĖJA – MOTERŲ SAMBŪRIAI

Ne paslaptis, moterys yra emocionalios ir gyvena pagal savo ciklą – tai du faktai, kurių nepriėmusios, galime likti vienišos, nes svarstome, kodėl kas mėnesį jaučiamės suirzusios, sukrėstos, nerimaujame ar pamirštame. Kuo labiau save pripažinsime ir leisime sau išgyventi moters prigimties stebuklą kartu su emocijomis, tuo mažiau vienišos jausimės. Kuo dažniau iš tikrųjų jausime ir tai išreikšime, tuo geresnį ryšį su savimi sukursime, tuo tvirčiau kursime gyvenimą, kuris atspindi tikrąsias mus ir pritraukia tokius pat žmones, kurie mus priima būtent tokias, kokios esame.

Sako, pasaulį keičia moterų sambūriai – siūlydami saugią erdvę reikšti ir atverti save neteisiant ir nebandant tų emocijų pakeisti ar pervardyti. Kuo daugiau mes, moterys, randame užuovėjų ir saugių vietų pasidalyti savo paslaptimis, tuo geriau suprantame, kad jos mūsų nepadaro prastesnėmis

​

Straipsnį parengė Milda Mizarienė